O vėliau supranti, kad ten praėjo tavo geriausi gyvenimo metai
Atėjus pirmoms „atostogoms“ universitete, prisiruošiau pagaliau trumpai apibendrint savo 12 metų mokykloj ir padaryt kelias išvadas/patarimus, galbūt taip kažkiek padėt dar besimokantiems, jei netyčia kas paskaitytų.
Taigi, pradėkim nuo pradžių. Mano manymu, mokykloje svarbiausios būtent ir yra pradinės klasės. būtent jose turėtų būti išugdomi mokymosi įpročiai. Ateidamas iš jų į penktą klasę mokinys kokius juos turi, tokius praktiškai ir turės iki mokyklos baigimo. Paprasčiausiai po vienos auklėtojos ir mokytojos atsiradus daugeliui skirtingų, pradeda jaustis didesnis laisvumas, nepriklausomumas. Ir jeigu nėra išugdyto dėmesio mokymuisi, vargu ar toliau galima tikėtis gerų rezultatų, nes viskas sudėtingėja.
Kadangi pats įprotį mokytis tikrai turėjau, tai nuo penktos klasės mano mokymosi rezultatai tik gerėjo, galiausiai dvyliktą klasę baigiau su vienu devynetu. Ir negaliu sakyt, kad daug mokiaus paskutinėse klasėse, kaip kad dauguma klasiokų galvojo. Tiesiog pamokų metu dirbdavau (kai dauguma per „nerimtas“ pamokas žaisdavo telefonu ar kalbėdavosi), o namuose padarydavau namų darbus, prieš kontrolinius vakare kažkiek pasikartodavau. Niekada nesu mokęsis papildomai pas jokius korepetitorius ar panašiai. Netgi buvo keista, kai paskutiniais metais vos ne kas antras iš mūsų laidos eidavo mokytis papildomai. Ir šiaip, tas ėjimas papildomai yra tiesiog bandymas užkaišyt skyles, kurias pats pasidarei. Gi viskas, ką reikia žinot, suteikiama pamokų metu, yra vadovėliuose, to užtenka aukščiausiam įvertinimui gaut. Tereikia skirt dėmesio pamokoms tiek, kiek reikia, kad pats suprastum. Ir nuo kuo ankstesnių metų – vėliau bus tikrai lengviau. Nes jei jau pats neprisiverti, tai vargu, ar kas kitas privers.
Apie pasiruošimą egzaminams irgi galiu tą patį pasakyt. Mokykloj paskutiniame pusmetyje per pamokas spręsdavomės pavyzdžius, ankstesnių metų užduotis ir namie tą patį praktiškai. Jokių papildomų knygų net neskaičiau. Apskritai, su knygų skaitymu dar toks dalykas, konkrečiai iš lietuvių egzamino. Buvau perskaitęs apie pusę programinių kūrinių ir iš egzamino gavau 96%, kai draugas, kuris, ko gero, buvo perskaitęs daugiau negu reikia ir dar papildomai darė teksto suvokimus ir panašiai, vos surinko 50%.
Apskritai, jeigu mokotės mokykloje ir skundžiatės kaip sunku, tai patariu rimtai susimąstyt. Kodėl? Nes kaip pačiam dabar atrodo, palyginus pirmo semestro universitete pradžią su visais metais mokykloje, tai mokykla atrodo daugiau mažiau lyg vaikų darželis – mokytojai viską aiškina ir tiesiog viskas tau kišama po nosim, į rankas, su tais pačiais mokytojais kalbiesi kaip su draugais, tiesiog esi nerūpestingas vaikas. Universitete tavęs niekas nesistengs išmokyt, geriausiu atveju paaiškins dar kartą. Jie tiesiog sudaro sąlygas mokytis pačiam, savarankiškai. Ir jau pats turi spręst ką nori išmokt ir išmoksi, o ko ne.
Tai tiek trumpai šį kart, sėkmės moksluose, kam jos dar reikia (:
Tikėtinu dalyku pavadinom ir tai, jog galim būt bendros giminės, nes seneliai kilę iš Žemaitijos.
